Apie šaknis, kurios nepaleidžia, ir medžius, kurie išauga iš žaizdos

Kartais gyvenime jaučiamės tarsi tas medis nuotraukoje — kažkas mumyse jau seniai nulūžo, supuvo, pasibaigė. Ta dalis, kuri kadaise laikė mus tiesiai, staiga griuvo. Gal tai buvo santykiai. Gal saugumo jausmas. Gal kažkieno tikėjimas mumis. Ar net mūsų pačių.

Bet pažvelkime atidžiau — iš senojo kamieno šaknų išaugęs naujas gyvenimas. Jis kabinasi į tą pačią seną medieną, į tai, kas buvo. Ir nors ta atrama jau ne tokia stipri, ji vis tiek maitina, neša. Naujas medis auga tiesiai iš žaizdos.

Šis vaizdas kalba apie vieną iš didžiausių paradoksų psichologijoje: mūsų augimas dažnai remiasi į tai, kas skaudėjo. Mūsų šaknys vis dar giliai senoje istorijoje, bet pats kamienas jau kitas — stipresnis, jautresnis, labiau gyvas.

Klientai kartais sako: „Norėčiau viską pamiršti ir pradėti iš naujo.“ Ir aš suprantu tą norą. Bet tiesa tokia — mes nepabėgam nuo to, kas buvo. Tačiau galime leisti sau iš ten augti. Ne paneigiant praeitį, o įaugant į ją kitaip. Kaip tas jaunas medis — ne tam, kad pamirštų seną kamieną, bet kad jį pratęstų.

Terapijoje kartais būname šalia tos pačios senos šaknies. Ten, kur tamsu, drėgna ir ne visada jauku. Bet būtent ten iš naujo randasi gyvybė. Ji dar gležna, bet jau tikra.

Ši nuotrauka — priminimas mums visiems, kad niekas mumyse nėra per vėlu. Kad net iš supuvusio galima augti. Ir kad mūsų žaizdos gali tapti mūsų šaltiniu.

🟩 O kur jūsų šaknys dabar?

🟩 Ką auginate iš savo žaizdų?

🟩 Ką jau galite pratęsti kitaip — net jei iš to, kas kadaise griuvo?

Leiskite sau sustoti ties šiais klausimais. Gal kaip tik dabar kažkur jūsų viduje jau daigiasi kažkas naujo.