Tiltai tarp pasaulių — vidinių ir išorinių

Yra momentų, kai atrodo, kad atstumas tarp to, ką jaučiame ir ką rodome pasauliui — neįveikiamas. Lyg būtume dviejuose krantuose: viename — tylūs, pažeidžiami, pasimetę, kitame — funkcionalūs, „tvarkingi“, atliepiantys lūkesčius. O tarp šių krantų… tuštuma. Arba tyla. Arba nuovargis.

Kai šis atstumas tampa per didelis, mes pradedame lėtai trūkinėti iš vidaus. Emocijos ima reikštis ne tiesiogiai, bet per kūną, per atstumą nuo žmonių, per nerimą, per perdegimą, per tą sunkiai paaiškinamą jausmą, kad „nebežinau, kas aš“.

Bet psichikoje yra vietų, kurios nori ne atsitraukti, o jungtis. Kurios ieško tilto — net jei mes to dar nesuvokiame.

Kas tas tiltas?

Psichologiškai, tiltas yra mūsų vidinis gebėjimas sujungti tai, kas išskaidyta:

• mūsų emocinį pasaulį su mąstymu,

• kūną su jausmu,

• praeitį su dabartimi,

• vidinį vaiką su suaugusiuoju,

• žaizdą su išmintimi.

Tai — labai subtilus procesas. Ne greitas, ne efektyvus, ne toks, kuriuo galima pasigirti socialiniuose tinkluose. Bet tikras. Ir labai gyvas.

Statyti tiltą – tai grįžti į artumą

Kartais žmonės ateina į terapiją galvodami, kad jų reikia „sutaisyti“. Bet giliai viduje visada slypi ne „taisyti“, o susijungti. Vėl pajusti save. Ne per lūkesčius. Ne per tai, ką „turiu“ ar „privalau“. O per tai, kas jautru, gyva, švelnu.

Tiltas dažnai prasideda nuo labai mažų momentų:

• nuo to, kai pirmą kartą pasakome sau tiesą apie savo vienatvę;

• kai pripažįstame, kad pavargome ne nuo gyvenimo, o nuo to, kad nuolat turime save slopinti;

• kai leidžiam sau paverkti ne tam, kad „palengvėtų“, o todėl, kad taip jaučiamės.

Artumas yra procesas, o ne rezultatas

Tiltas į save nėra galutinis taškas. Tai — kelias, kuris nuolat keičiasi. Vieną dieną jaučiamės arčiau, kitą — vėl kažkur pasimetę. Tai normalu. Psichikoje viskas gyva, viskas juda. Ir tai, kad kartais pasijuntam toli, dar nereiškia, kad praradome kryptį.

Svarbu atpažinti: aš jau pakeliui.

Svarbu pasakyti sau: net jei dar nematau kito kranto, aš jau einu.

Ir jeigu dabar jūs esate tame procese — tarp dviejų krantų, tarp klausimo ir atsakymo, tarp širdies plakimo ir ilgesio — tai labai žmogiška vieta. Joje galima išbūti. Joje galima ieškoti tilto. Ne vienam(-ai).

Kviečiu eiti kartu. Per tiltus. Per tylą. Per tai, kas tikra.

Kai esame kartu — tiltai atsiranda greičiau. O kartais — tiesiog tyliai ima laikyti.