Apie Kalėdų ir Naujųjų metų laukimą

Artėjančių švenčių emocinis kraštovaizdis:

apie Kalėdų ir Naujųjų metų laukimą, kuris ne visada džiugus

Artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams viešoji erdvė prisipildo šviesų, muzikos, kvietimo džiaugtis ir būti „laimingiems“. Šventės pateikiamos kaip šilumos, artumo ir pilnatvės laikas. Tačiau psichologinė realybė gerokai sudėtingesnė. Daugeliui žmonių šis laikotarpis tampa ne ramybės, o vidinio sujudimo, prieštaringų jausmų ir net krizės momentu.

Šventės kaip emocinis stiprintuvas

Kalėdos ir Naujieji metai veikia tarsi emocinis didinamasis stiklas. Jos ne tiek sukuria naujas emocijas, kiek sustiprina jau esamas. Jei žmogaus gyvenime yra artumo, saugumo ir prasmės pojūtis, šventės gali tai pagilinti. Tačiau jei viduje gyvena vienišumas, gedulas, neišspręsti santykių konfliktai ar nepasitenkinimas savimi, būtent šiuo metu jie tampa ypač ryškūs.

Tai susiję su lūkesčiais. Kultūriškai šventės yra „įkrautos“ privalomais jausmais: džiaugsmu, dėkingumu, meile, susitaikymu. Psichika priešinasi prievartai jausti. Kai reali vidinė patirtis neatitinka to, „kaip turėtų būti“, kyla kaltė, gėda ar jausmas, kad „su manimi kažkas ne taip“.

Vidinis laiko slenkstis: metų pabaiga kaip egzistencinis momentas

Naujųjų metų artėjimas psichologiškai veikia kaip simbolinė riba. Tai laikas, kai natūraliai kyla refleksija: ką nuveikiau, ko nepadariau, kur esu savo gyvenime? Ši vidinė inventorizacija ne visada sąmoninga, bet dažnai emociškai intensyvi.

Metų pabaiga gali aktyvuoti:

• Nepakankamumo jausmą – „turėjau pasiekti daugiau“

• Laiko spaudimą – „metai praėjo per greitai“

• Egzistencinį nerimą – apie senėjimą, prasmingumą, baigtinumą

Ypač sunkus šis laikotarpis tiems, kurie išgyvena gyvenimo perėjimus: skyrybas, netektis, ligą, profesinę krizę ar vaikų išėjimą iš namų. Šventės tarsi primena: gyvenimas juda, net jei viduje dar nepasiruošiau.

Šeima – saugumo vieta ar senų žaizdų scena?

Kalėdos dažnai reiškia grįžimą į šeimos sistemą, realią ar simbolinę. Tai gali būti šilta patirtis, bet taip pat ir sena emocinė scena, kurioje atgyja vaikystės vaidmenys, nelygybės, nepasakyti dalykai.

Psichologiškai svarbu suprasti: suaugęs žmogus švenčių metu dažnai vėl trumpam tampa „vaiku savo tėvų akivaizdoje“. Tai gali išprovokuoti regresiją, padidėjusį jautrumą, staigesnes reakcijas. Seni lūkesčiai („būk tokia“, „nedaryk to“) ir neišspręsti ryšiai lengvai suaktyvėja, net jei kasdienybėje atrodo, kad jie seniai nebeaktualūs.

Vienišumas švenčių metu – ne išimtis, o tylus fonas

Paradoksalu, bet vienišumo jausmas dažnai stipriausias būtent tada, kai „visi kartu“. Tai ypač aktualu žmonėms be artimo partnerio, emigrantams, gedintiems ar tiems, kurie sąmoningai nutolo nuo šeimos.

Svarbu pabrėžti: vienišumas švenčių metu nėra asmeninė nesėkmė. Tai reakcija į kontrastą tarp vidinio pasaulio ir socialinio šventės naratyvo. Kai aplinka transliuoja artumą, tai, ko neturime ar ką praradome, tampa labiau juntama.

Leisti šventėms būti tikroms, ne idealizuotoms

Psichologiškai brandus santykis su šventėmis prasideda nuo leidimo jausti įvairiai. Ne kiekvienos Kalėdos turi būti stebuklingos. Ne kiekvieni Naujieji metai turi prasidėti su aiškiu planu ir entuziazmu.

Kartais didžiausia dovana sau ne tobula šventė, o sąžiningas vidinis dialogas:

• Kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi šiuo metu?

• Ko man dabar reikia – daugiau žmonių ar daugiau tylos?

• Ką galiu sau leisti paleisti, o ne „pasitaisyti“?

Šventės gali tapti ne reikalavimu džiaugtis, o galimybe sustoti, pastebėti ir švelniau su savimi elgtis.

Pabaigai

Kalėdos ir Naujieji metai tai ne tik datos kalendoriuje, bet ir stiprūs psichologiniai simboliai. Jie gali atnešti šilumą, bet taip pat iškelti tai, kas ilgai buvo nustumta į šalį. Ir tai nėra problema tai kvietimas.

Kvietimas ne vaidinti šventinę būseną, o sutikti save tokį, koks esu šioje gyvenimo vietoje. Kartais būtent tokioje tyloje, be fejerverkų viduje, prasideda tikras pokytis.