Kaip išmokyti vaiką apginti save, neprarandant savęs?

Vaikui svarbu ne tik išmokti atsakyti į skaudžius žodžius. Dar svarbiau, kad jis augtų žinodamas savo vertę ir suprasdamas, jog neprivalo visiems patikti.

„Su tavimi niekas nenori draugauti.“„Koks tu keistas!“„Tavo drabužiai siaubingi.“„Tu kvailas!“„Eik iš čia!“

Vaikų kasdienybėje tokių žodžių pasitaiko dažniau, nei norėtųsi. Kartais jie ištariami per paprastą ginčą, kartais norint įskaudinti, pažeminti ar parodyti savo galią. Suaugusiesiems tai gali atrodyti kaip nereikšmingi vaikų nesutarimai, tačiau vaikui tokios situacijos gali palikti kur kas gilesnį pėdsaką.

Ypač tada, kai jis dar tik mokosi suprasti, kas yra draugystė, kaip priimti kitų nuomonę ir kaip reaguoti į atstūmimą.

Išgirdęs skaudų komentarą, vaikas ne visada žino, ką atsakyti. Kartais nutyla, kartais pradeda verkti, kartais supyksta, o kartais ima galvoti, kad galbūt su juo iš tiesų kažkas negerai.

Todėl vienas svarbiausių dalykų, kurių galime išmokyti vaiką, yra gebėjimas apginti save neįžeidžiant kito, bet ir neišduodant savęs.

Tai prasideda nuo paprastų, kasdienių situacijų.

Septynios situacijos, kuriose vaikui svarbu išmokti pasakyti „ne“

Kai išgirsta: „Su tavimi niekas nenorės draugauti!“

Vaikas galėtų atsakyti:

„Nieko tokio. Aš susirasiu žmonių, kurie norės su manimi draugauti.“

Vaikui svarbu suprasti, kad draugystės neįmanoma išsireikalauti. Nereikia nuolat stengtis įtikti, atsisakyti savo norų ar elgtis taip, kaip tikisi kiti, vien tam, kad būtum priimtas.

Vieno vaiko atsisakymas draugauti nereiškia, kad esi neįdomus ar nevertas draugystės. Tai tik reiškia, kad šiuo metu šis žmogus nenori bendrauti.

Draugystė turi būti abipusė. Vaikas turi teisę ieškoti žmonių, su kuriais gali jaustis savimi.

Kai pasakoma: „Tu niekam nepatinki!“

Galimas atsakymas:

„Tu negali kalbėti už visus. Yra žmonių, kuriems aš patinku.“

Vaikai dažnai labai rimtai priima kitų žodžius. Vieno žmogaus pasakyta frazė „tu niekam nepatinki“ gali tapti jų vidiniu įsitikinimu.

Todėl svarbu padėti vaikui atskirti kito žmogaus nuomonę nuo tikrovės. Vienas žmogus negali nuspręsti, ką apie jį galvoja visi kiti.

Kito žmogaus nepalankumas nėra jo vertės matas.

Kai išgirsta: „Kodėl tu toks keistas?“

Galimas atsakymas:

„Mes visi skirtingi. Ir tai normalu.“

Vienas vaikas yra tylus ir jautrus, kitas labai aktyvus ir mėgstantis būti dėmesio centre. Vienam patinka didelė draugų kompanija, kitam užtenka vieno artimo draugo.

Ir viena, ir kita yra visiškai normalu.

Vaikui nereikia keisti savo būdo, pomėgių ar asmenybės vien tam, kad atitiktų kitų lūkesčius. Tačiau svarbu kartu mokytis gerbti kitų žmonių skirtumus.

Priimti save nereiškia manyti, kad visada esi teisus. Tai reiškia suprasti, kad neprivalai būti toks, kaip visi kiti.

Kai kas nors pasako: „Kokie siaubingi tavo drabužiai!“

Galimas atsakymas:

„Man jie patinka. Aš pats juos pasirinkau.“

Tai gali atrodyti menka situacija, tačiau joje slypi svarbi savarankiškumo pamoka.

Vaikas turi teisę turėti savo skonį, pasirinkimus ir nuomonę. Kiti gali galvoti kitaip, tačiau jų nepritarimas nereiškia, kad būtina atsisakyti to, kas pačiam patinka.

Galime išklausyti kitų nuomonę, bet neprivalome su ja sutikti.

Būtent iš tokių mažų kasdienių patirčių pamažu formuojasi pasitikėjimas savimi.

Kai išgirsta: „Tu kvailas!“

Galimas atsakymas:

„Nekalbėk su manimi taip. Nenoriu klausytis įžeidinėjimų.“

Ne kiekvieną nemalonų žodį reikia atremti tokiu pačiu žodžiu. Vaikui nebūtina įrodyti, kad jis protingesnis, stipresnis ar geresnis už tą, kuris jį įžeidė.

Kartais užtenka ramiai įvardyti ribą ir pasitraukti iš nemalonaus pokalbio.

Labai svarbu, kad vaikas suprastų skirtumą tarp pastabos ir įžeidimo. Galima nesutikti su kito žmogaus elgesiu, galima išsakyti nepasitenkinimą, tačiau tai nesuteikia teisės žeminti kito.

Kai pasakoma: „Eik iš čia! Tau čia ne vieta!“

Galimas atsakymas:

„Tai bendra vieta. Aš taip pat turiu teisę čia būti.“

Vaikui svarbu žinoti, kad jis turi teisę užimti savo vietą tarp kitų, dalyvauti bendroje veikloje, išsakyti nuomonę ir būti matomas.

Vaikai, kurie dažnai patiria atstūmimą, kartais pradeda patys save šalinti iš aplinkos. Jie tampa tylesni, mažiau reiškia savo norus, vengia bendrų veiklų, nes ima manyti, kad jų buvimas kitiems trukdo.

Todėl labai svarbu padėti vaikui pajusti, kad jis taip pat turi teisę būti tarp kitų.

Jeigu atstūmimas kartojasi, vaikas nuolat žeminamas ar bauginamas, vien išmokti tinkamai atsakyti nepakanka. Tokiose situacijose būtina suaugusiųjų pagalba ir aktyvus reagavimas.

Kai kas nors bando primesti: „Tu darysi taip, kaip aš noriu!“

Galimas atsakymas:

„Aš turiu savo nuomonę. Mes galime nesutikti.“

Tai viena svarbiausių pamokų, padedančių kurti sveikus santykius.

Vaikas turi žinoti, kad gali pasakyti „ne“, jeigu kažko nenori. Gali turėti kitokią nuomonę, nesutikti su draugais ir nebijoti, kad dėl to taps blogu draugu.

Gebėjimas nustatyti ribas nėra egoizmas ar nepagarba kitiems. Tai supratimas, kad mano poreikiai ir jausmai taip pat yra svarbūs.

Stiprus vaikas nėra tas, kuriam niekada neskauda

Čia norisi sustoti ir atkreipti dėmesį į vieną svarbų dalyką.

Vaikas, kuris moka apginti save, nebūtinai yra tas, kuris niekada neverkia, nepyksta ir nesijaučia įskaudintas.

Jam gali skaudėti, kai jo nepriima į žaidimą. Jis gali liūdėti dėl draugo pasakytų žodžių, jausti gėdą, pyktį ar nusivylimą. Kartais jam tiesiog reikia apkabinimo ir žmogaus, kuris išklausytų.

Ir tai nėra silpnumas.

Psichologinis atsparumas nereiškia nejautrumo. Tai gebėjimas išgyventi nemalonius jausmus neprarandant tikėjimo savimi.

Svarbu, kad vaikas pamažu išmoktų atskirti: kažkas gali manęs nemėgti, bet tai nereiškia, kad esu nemylimas. Kažkas gali mane kritikuoti, bet tai nereiškia, kad esu blogas. Kažkas gali nenorėti su manimi draugauti, bet tai neatima iš manęs teisės būti vertingam.

Vaikas mokosi gerbti save iš to, kaip su juo elgiamės mes

Galime mokyti vaiką gražių ir tvirtų atsakymų, tačiau vien žodžių nepakanka.

Jeigu norime, kad vaikas gebėtų ginti savo ribas, turime gerbti jas ir patys. Jeigu norime, kad jis drįstų pasakyti „ne“, turime leisti jam turėti savo nuomonę ir ne visada sutikti su suaugusiaisiais.

Jeigu norime, kad vaikas nebijotų suklysti, neturėtume savo meilės ir pripažinimo sieti su jo pažymiais, pasiekimais ar nepriekaištingu elgesiu.

Vaiko savivertė formuojasi ne iš mūsų pamokymų, o iš kasdienės patirties. Iš to, ar jis jaučiasi išgirstas, ar jo jausmai priimami rimtai, ar gali būti savimi nebijodamas prarasti artimųjų meilės.

Kartais vaikui labiausiai reikia ne patarimo, ką atsakyti kitam, o paprasto klausimo:

„Kaip tu dėl to pasijutai?“

Ir dar vieno sakinio:

„Aš tave suprantu. Tu neturi su tuo likti vienas.“

Galbūt svarbiausia, ką galime duoti vaikui, yra ne paruošti atsakymai į kitų žmonių žodžius, o vidinis jausmas, kad jis yra vertingas toks, koks yra.

Auginkime vaikus, kurie moka būti draugiški, bet nebijo pasakyti „ne“. Kurie geba išklausyti kitus, bet nepraranda savo nuomonės. Kurie moka gerbti kitus, tačiau nepamiršta gerbti ir savęs.

Vaikas neturi išmokti patikti visiems. Jis turi išmokti neprarasti savęs bandydamas tai padaryti.