Psichoterapeutė – apie vaikus ir namų darbus: ką būtina žinoti kiekvienam tėvui pasidalino svarbiomis mokslinių tyrimų įžvalgomis
- 1 minute ago
- 4 min read
Artėjant rugsėjui, dažnam mokyklinuko tėčiui ir mamai tampa aišku – jau tuoj tas laikas, kai po savo darbo sėsite prie atžalos namų darbų. Tik ar tikrai reikia? Kas yra sveikintina pagalba vaikui, o kas – „meškos paslauga“ ir savarankiškumo bei kūrybiškumo užgniaužimas? Kaip suprasti, kad namų darbų jūsų atžalai tiesiog per daug ir ką reiškia, jei jų ruošą namuose nuolat lydi konfliktai? Galiausiai, kokį esminį aspektą būtų verta apskritai pakeisti namų darbų sistemoje? Apie visa tai itin išsamiai kalbėjomės su psichologe-psichoterapeute Danuta Belkevič.
Moksliniai tyrimai apie namų darbų naudą nėra vienareikšmiai – ypač kalbant apie pradinukus. Kaip jūs vertinate įrodymus: kokiame amžiuje ir kokiomis sąlygomis namų darbai iš tiesų padeda vaikui mokytis, o kada jų nauda tampa abejotina? Moksliniai tyrimai rodo, kad namų darbų nauda priklauso ne tik nuo vaiko amžiaus, bet ir nuo užduočių pobūdžio, trukmės bei jų tikslo. Pradinių klasių mokiniams namų darbų poveikis akademiniams pasiekimams yra nedidelis, tačiau tinkamai parinktos užduotys gali prisidėti prie savireguliacijos, atsakomybės ir mokymosi įpročių formavimosi. Vyresnėse klasėse, kai vaikai tampa savarankiškesni ir geriau geba planuoti savo laiką, namų darbų ryšys su mokymosi rezultatais tampa ryškesnis. Svarbu atsižvelgti ir į vaikų raidą. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai dar tik ugdo gebėjimą planuoti, išlaikyti dėmesį, organizuoti savo veiklą ir savarankiškai spręsti užduotis. Todėl ilgi ar pernelyg sudėtingi namų darbai dažnai neatitinka jų galimybių ir gali sukelti nusivylimą bei mažinti motyvaciją. Vertinant namų darbų naudą, svarbu klausti ne tik, kiek vaikas išmoko, bet ir kokį santykį su mokymusi jie padeda formuoti. Kai užduotys yra aiškios, prasmingos ir pritaikytos vaiko amžiui, jos gali stiprinti kompetencijos jausmą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Tačiau jei jos nuolat kelia įtampą ar tampa kasdieniu išbandymu – jų ugdomoji vertė tampa abejotina.
Kai namų darbai tampa kasdieniu konfliktu šeimoje, ką tai dažniausiai atskleidžia – vaiko motyvacijos stoką, netinkamai parinktą užduočių sudėtingumą ar apskritai ydingą namų darbų sistemą?
Dažniausiai tokiose situacijose nėra vienos priežasties. Vaiko elgesį lemia įvairių veiksnių visuma – jo individualios savybės, emocinė būsena, mokymosi sunkumai, šeimos santykiai ir ugdymo aplinka. Dažnai manoma, kad problema yra motyvacijos stoka, tačiau praktikoje motyvacija neretai sumažėja todėl, kad vaikas nuolat susiduria su nesėkmės patirtimi, jaučiasi pervargęs arba užduotys neatitinka jo gebėjimų. Prie to gali prisidėti ir baimė suklysti ar didelis spaudimas siekti rezultatų. Kasdieniai konfliktai dėl namų darbų dažnai atskleidžia ne tik mokymosi sunkumus, bet ir santykių dinamiką šeimoje. Mokymasis kartais tampa sritimi, kurioje susiduria vaiko poreikis būti savarankiškam ir suaugusiųjų noras kontroliuoti ar padėti. Tyrimai rodo, kad vaikų vidinę motyvaciją labiau stiprina palaikymas, aiškios ribos ir pagarba jų savarankiškumui nei nuolatinė kontrolė. Todėl tokiose situacijose verta ieškoti ne kaltų, o suprasti, kokie veiksniai trukdo vaikui mokytis ramiai ir užtikrintai.
Kaip manote, ar nuolatinis namų darbų atlikimas su tėvų pagalba gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko savarankiškumui, atsakomybės jausmui ar net pasitikėjimui savo gebėjimais? Kur yra riba tarp pagalbos ir kontrolės?
Tėvų pagalba mokantis yra svarbi, ypač jaunesniame amžiuje. Tačiau ji turėtų keistis vaikui augant: kuo daugiau gebėjimų jis įgyja – tuo daugiau atsakomybės turėtų perimti pats. Jeigu suaugusieji nuolat sprendžia užduotis kartu su vaiku arba perima atsakomybę už jų atlikimą, vaikui gali būti sunkiau ugdyti savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Tokiais atvejais jis gali pradėti manyti, kad sėkmė priklauso ne nuo jo pastangų, o nuo kitų žmonių pagalbos. Riba tarp pagalbos ir kontrolės dažniausiai atsiskleidžia labai paprastai – ar suaugusysis padeda vaikui išmokti, ar padeda kuo greičiau atlikti užduotį. Jei pagrindinis tikslas tampa rezultatas, vaikas netenka galimybės pats ieškoti sprendimų, klysti, mokytis iš savo patirties ir patirti, kad sunkumus gali įveikti savarankiškai. Veiksmingiausia dažniausiai yra ne atsakymų pateikimas, o padrąsinimas, klausimų uždavimas, pagalba planuojant darbą ir tikėjimas vaiko galimybėmis.
Vis dažniau kalbama vaiko apie emocinę gerovę, poilsio ir laisvo žaidimo svarbą. Kaip psichologiniu požiūriu reikėtų suderinti šiuos poreikius su akademiniais lūkesčiais, kuriuos kelia namų darbai?
Šiandien vis daugiau kalbama apie tai, kad vaikų emocinė gerovė yra ne mažiau svarbi nei akademiniai pasiekimai. Tyrimai rodo, jog nuolatinis nuovargis ir stresas mažina dėmesio koncentraciją, mokymosi efektyvumą bei gebėjimą reguliuoti emocijas. Laisvas žaidimas nėra tik laisvalaikis. Jo metu vaikai ugdo kūrybiškumą, savireguliaciją, socialinius įgūdžius, mokosi spręsti konfliktus ir geriau suprasti savo emocijas. Poilsis ir žaidimas sudaro sąlygas smegenims apdoroti naują informaciją, todėl jie yra svarbi visaverčio mokymosi dalis. Todėl klausimas neturėtų būti, kas svarbiau – namų darbai ar poilsis. Kur kas svarbiau ieškoti pusiausvyros. Vaikui reikia laiko mokytis, tačiau taip pat būtina turėti pakankamai laiko miegui, fiziniam aktyvumui, bendravimui ir laisvam žaidimui. Būtent ši pusiausvyra padeda išlaikyti ne tik gerą savijautą, bet ir ilgalaikę motyvaciją mokytis. Jeigu suaugusieji nuolat sprendžia užduotis kartu su vaiku arba perima atsakomybę už jų atlikimą, vaikui gali būti sunkiau ugdyti savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Tokiais atvejais jis gali pradėti manyti, kad sėkmė priklauso ne nuo jo pastangų, o nuo kitų žmonių pagalbos.
Galiausiai, jeigu šiandien mokyklos turėtų galimybę iš naujo sukurti namų darbų sistemą, remdamosi tuo, ką žinome apie vaikų raidą, motyvaciją ir smegenų veiklą, kokia toji sistema turėtų būti? Ko, jūsų nuomone, reikėtų atsisakyti pirmiausia?
Jeigu šiandien iš naujo kurtume namų darbų sistemą, tikriausiai daugiau dėmesio skirtume ne jų kiekiui, o prasmingumui. Vienodas užduočių kiekis visiems vaikams neatsižvelgia į individualų mokymosi tempą, gebėjimus ar emocinius poreikius. Todėl didesnę vertę turėtų lankstesnės, individualizuotos užduotys, kurios skatintų ne mechaninį kartojimą, o mąstymą, problemų sprendimą ir gebėjimą pritaikyti žinias praktikoje. Taip pat vertėtų atsisakyti požiūrio, kad ilgesnis laikas prie namų darbų savaime reiškia geresnius rezultatus. Tyrimai rodo, kad daug svarbesnė yra užduočių kokybė, aiškus jų tikslas ir vaiko įsitraukimas. Kalbėdami apie namų darbus dažnai susitelkiame į akademinius rezultatus, tačiau ne mažiau svarbu tai, kokį santykį su mokymusi vaikas išsineša į ateitį. Jei mokymasis nuolat siejasi su įtampa, konfliktais ar baime suklysti, ilgainiui tai gali paveikti ne tik motyvaciją, bet ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Namų darbai gali būti vertinga ugdymo priemonė tuomet, kai jie padeda vaikui augti – ugdyti savarankiškumą, atsakomybės jausmą, saviveiksmingumą ir smalsumą. Tačiau jei jie tampa kasdieniu streso šaltiniu visai šeimai, verta klausti ne kiek daugiau jų skirti, o kaip juos organizuoti prasmingiau. Galiausiai, ugdymo tikslas yra ne tik geri pažymiai, bet ir žmogaus, kuris nori mokytis, gebėjimas spręsti problemas ir pasitikėti savo jėgomis.
Comments